Karantinas, o jie po užsienius važinėja...
Ne tik važinėja, bet dar ir gyvena ten :D
Pavadinimas Užusienis (apie šitą žemėlapiuose rašo Užusieniai, tačiau gyvai visur -is), pasirodo, atsirado valakų reformos laikais, kai padalinus kaimams sklypus (kuo stačiakampiškesnės formos), visgi dėl reljefo kartais tekdavo dalį ploto skirti už jų ribos. Tuos sklypus ir vadindavo užusieniais, užsieniais. Juos dirbdavo turtingesni ūkininkai, galėję pasisamdyti žmonių, turėdavę kaip iki ten nuvažiuoti. To nežinojau iki šiol, o sužinojau iš Užusienio bendruomenės stendo. Šią Vilniaus dalį, esančią pietuose, už oro uosto, už visokių verslo teritorijų, galima pasiekti ir visuomeniniu transportu. Joje yra kiaurasienė koplyčia, senovinė ledainė, parduotuvė, vaikų žaidimo aikštelė, bevardis ežeriokas, bendruomenės namai, o greta - Pavilnių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinis. Netgi (nelemtas) Vilniaus 100 km takas pro šalį eina.
Bet kadangi apylinkių miškuose šiemet radau pirmą ir kol kas vienintelę netradicinės spalvos žibutę, tai pagrindinė foto bus skirta jai! :)
Na, o toliau - chronologiškai. 41 autobusas paleidžia prie gražaus stendo. Užusieniai - daugiskaitine forma - turbūt kilo nuo lenkiško pavadinimo. Smagu, kad stendas ne tik turiningas, bet ir aiškus, nes teko matyti nemažai sodų bendrijų schemų, kuriose galima akis nusilaužti.
Kaimas (na, miesto dalimi gi nevadinsi, kaimas ir tiek) gatvinio tipo.
Yra senoviško stiliaus namų, nors ir ne etnografiškų, o yra ir...
Čia rūsiai-ledainės. Viena su durimis, tai gal naudojama, o kita tai užblokuota BLOKU, kad nieks nelįstų.
Įdomūs sausuoliai medžiai tarp jų - ir nepabijojo palikti „neišvaizdžius stuobrius“, nu. O atrodo visai įdomiai, galima būtų imti pavyzdį, kaip išnaudoti gamtinius objektus.
Bendruomenės namai.
Medis, kuris apsimeta, kad turi tvirtą kamieną, o iš tiesų...:) Kita pusė - vos ne ištisa drevė. Vilniuje jau būtų su entuziazmu nupjautas. Bet jis gyvas, brinkina pumpurus. Seni medžiai miršta lėtai... Tai turbūt guoba.
Pasigrožėję unikalia vietine koplytėle (per <10 metų ji užsiaugino šiek tiek sienelių, naujus suoliukus), traukiam Palionių gatve į kairę, pro statomą (musėt) ritualinių paslaugų pastatėlį. Nes na, tai juk tikrai ne gyvenamasis...
Paliekam tą 100kilometrinį nesusipratimą dešinėje ir keliaujam į mišką pro užrašą, kad tai draustinis, ir pro šiukšlių konteinerius vis tolyn! Na, dar galima pasisupti sūpynėse, jei nesate storas ir nieks nemato:D
O štai ir erozinis raguvynas...
Vietiniai keliukai - puikus patikrinimas, ar pakankamai hemoglobino turite:))) Deja, dvirAčiai vištagalviai suranda visus kalnuotus reljefus ir juos išvažinėja, draustinis ar ne draustinis:/ Na, bent jau keturračiai čia, panašu, nepravažiuoja. Va taip nejučiom imi linkėti blogų dalykų nepažįstamiems, gadini sau karmą...
Gatvės tolsta, o ir šiaip jos tylios, tai labai greit pasijunti kaip tikram miške. Žmonių nebuvo nė vieno. Gėlytės, paukščiai, medžiai - daaug medžių. Įprastai manome, kad po eglėmis dykuma, nieko gero neauga, bet va pavasarinėms gėlėms, baltažiedėms plukėms tas negalioja, jos čia auga kilimais.
Gal kad miškas gana retas.
Keista, kad daubose nesimato jokių upeliukų, balų. Tačiau kai kurie šlaitai drėgnesni už kitus...
Tarp eglių ir negausių pušų atsiranda ir storokų ąžuolų guotų, alksnių, vienas kitas beržas. Virtuolių irgi užtenka, bet apdraba šiam raguvynui, panašu, didelės žalos nepadarė, nes netikiu, kad jau būtų spėję išvalyti ir išvežti šviežias lūženas. O nešviežių yra, - ir jos gražios.
Vienu metu pagyriau save, kad tokioj raižytoj vietovėj pavyksta landžioti, nenusisukus kojų, ir tik pajuntu, kad į kažką galva remiuosi. Stumteliu tą kažką, nejuda. Pakeliu akis nuo žemės - ogi į medgalį...
...kurio viršutinė dalis štai taip pakibusi. Ojoj, mažiau girtis reikia:D
Europinė pipirlapė. Lapai inkstiški, odiški, o santūrūs žiedai visada pasislėpę, nes apdulkina juos skruzdėlės, - nėra ko kelti į viršų, ne bitėms jie. Patrynus lapelį, galima užuosti kartoką kvapą. Valgyti nebūtina, nors kadaise vartota kaip prieskonis. Bet geriau tikras pipiras.
Aplink auga daugybė baltų plukių, jau maniau, kad geltonžiedžių ir nebus, bet visgi radau.
Pirštuotoji viksva.
Gražuolis bobausis. Nerinkau nei jo, nei mažesnių bobausiukų, jau ragavau kartą, kad ir skanus, bet gana to vargo nuvirinėjant.
Kažkieno virtuvėlė:)
Einant tiesiąja, ne toks ir platus tas miškas, nė kilometro nereikia, kad per medžius pasirodytų geležinkelio pylimas. O horizonte ir televizijos bokštas kyšo. Bet einant truputį ratais ir dar kalnais pakalnėm, galima neblogai pamankštinti kojas.
O grįžtant reikia gi ir užkąsti ko nors, aplankius vietinę krautuvėlę:) Šalta? Nesvarbu, pavasaris! Peršalti? Tik gal jau ne šiemet!!! Saugokit mane nuo kondiškių ir skersvėjų, o nuo kitko kaip nors apsisaugosiu:) Paprastai, kai taip pašneku, nutinka kas nors atvirkščio, bet... Na, kurį laiką viltis tepašvies man.
Reziumė. Verta aplankyti dar kartą, pavaikščioti ir į šonus, kitais takeliais ar be takelių. Gana įdomus biotopas, brandus miškas. O ir reljefas leidžia išsikrauti. Tikrai atokus kampas, žmonių nenuzulintas, ypač prastesniu oru tykus. Užskaitau.