kur tas pavasaris?
Bandžiau rasti pavasarį Šilėnų apylinkėse. Jau beveik ne žiema, bet dar po labai truputį kažkas kalasi...
Daugiau jau išlindusių iš po sniego visžalių augalų. Samanos išvis džiugina, tik jas pažinti oi nelengva.
Čia toks natūralus natiurmortas akmens raukšlėje.
Karlina visą žiemą „žydėjo“ snieguose.
O keturbriaunis čiobrelis kvepėjo po sniegu...
Dar maumų visokių pasitaikė...
Specialiai prie upelio pašliaužiojau, gal čia augalų žalumos daugiau, bet dar anksti, dar anksti...
O nuleista bebrų pelkė išvis dar baltuoja. Šaltinis Akis vadinasi. Nepanašus buvo tas šaltinis į akį nei kai čia tyvuliavo vanduo, nei kai vanduo prarovė kelią sau lauk ir įduba nusauso.
Vienašalės užginos apdaras - žalias žiemą vasarą.
O va šitos balos labai priminė Pavlovo knygą apie „Mėnulio vaivorykštę“. Gurmas. Pėdsakai, pilni gyvsidabrinės medžiagos. Keistas dalykas su ta knyga, pirmos dalies neturėjau ilgai, net nemaniau, kad mano turima - antra. Ir labai mėgau tą antrą. Toks artimojo kosmoso nuotykių ir kitažvaigždės mistikos, įdomių žmonių portretų ir santykių mišinys. Kažkaip pataikė. O va bangis sako, antra dalis meh, o pirma gera. Na, galų gale perskaičiau ir pirmą. Nebloga, keistumų ir tam tikros net filosofijos yra, bet ten beveik nepajudama iš Žemės, man per daug sėslu pasirodė.
Šia fantastine gaida tuokart ir baigsime:)