Asiliukas daržininkas ir liatris
Va va, jei neužsirašai, tai ir iš galvos išlekia... Nepaminėjau čia kažkurį kartą, kad pasodinau liatrio krūmą, ir paskui kad svarstau, kas čia toks daržely stybsta. Diktonas? Ne toks. Šalavijai? Va jie, kitur. Flioksai? Ir tie kitur. Teko pasiklausinėti...
Vis tiek tada nesuprantu, ką ten tada auginu, kur maniau, kad liatriai, nes mano prisiminimuose buvo du:D O šis be poros. Laukiam laukiam žydėjimo... Tada išsiaiškinsim.
Nesipiktinkite, darželis nėra išpuoselėtas, ten auga ir paprastosios veronikos, ir neužmirštuolės. Tiesa, mielai atsikratyčiau vaisginų, bet tos tai kaip raganos...
Bitutė naudojasi kamanės padaryta skylute sinavado pentine, kad lengviau pasiektų nektarą. Pirmą kartą mačiau tokį įdomų, nors nemanau, kad retą, dalyką.
Želiam...
Vėl turėjau nuglifosfatinti gražią, bet žiauriai plintančią japoninę plukę, nes kitaip neįmanoma jos atsikratyti. Praėjusį kartą per anksti nulijo, tad ji išgyveno. Glifostafas - cheminis preparatas, žinomas „Taifūno“, „Roundapo“ ir kt. pavadinimais. Jis purškiamas ant lapų, o jei nenori apipurkšti visko - kitaip drėkinama. Jis pamažu patenka į augalo sistemą ir sutrikdo chlorofilo gamybą. Todėl ne augalams nelabai kenkia. Nieko gero, kai viskas su juo nuvaroma, bet kai kurių augalų kitaip nepaimsi, pvz., japoninio pelėvirkščio, liaudiškai vadinamo bananu ar bambuku. Rašiau savivaldybei, kad šen ar ten auga, o jis juk gali iškelti pamatus (oficialiai pas mus dar neįtrauktas į invazinių sąrašus, bet Europa jau kamuojasi). Prirašydavau, kad nupjovimo nebijo - atželia iš šaknų, reikia naikinti glifosfatu. Atrašo - ačiū, nušienavom :D Et, lauks, kol bus kaip su Sosnovskiais...
Pilnaviduris sinavadas, kultūrinis. Daug kas stebisi, kad sinavadai (ne tokie, o kaip tas rausvas aukščiau) auga natūraliai, mano, jog tai pabėgusios iš darželių gėlės. Na, gal koks vienas kitas ir pabėga, bet šiaip jie normalūs Lietuvos pievų augalai.
Atrodo, nekas čia tame darželyje teauga, bet kai pabandai panagrinėti... Geltoni pirktiniai šilokai puikiai išsikerojo. Juose karpytus lapus kelia vietinis - smulkusis snaputis. Priešais žydi gvazdikai, slepiasi raudoni levukai, nupiepusi celiozija (tą ne aš sugalvojau nupirkti), dešinėje - dar šilokų, žemiau - citrininiai čiobreliai. Bėda ta, kad čia... per riebi žemė... Ne visi žolynai mėgsta. Kai kuriem kuo smėlėčiau, žvyriškiau, tuo geriau. Dešinėje aukščiau ne kaštonas, o kaštonlapė rodžersija. Ji daili, ir norėčiau, kad pagaliau žydėtų, bet japoninė plukė (va ji, lapai už akmens) ją smarkiai stelbia. Dar fone viendienės, jau bręstančios neužmirštuolės, daugiažiedės baltašaknės (irgi auga ir gamtoje). Nemaža kompanija.
Iš kitos pusės dar melsvės keras, dar sinavadų, bijūnų pakraštys. Vargu, ar tą galima pavadinti natūralistiniu gėlynu, bent bent jau tvarkingu - negalima, ir tai gerai:))) Nieko nėr nuobodžiau, kaip idealiai apmulčiuotos ar išravėtos gėlių kupstų salelės, pasimetusios golfo lauko stiliaus vejoje.
Tai dar nieko, o štai mano mini laukinė pievelė, sėta iš pievose prisirinktų sėklų... Turbūt labai stebina kaimynus, jei jie kada užklysta į mūsų sodą:)
Pernai joje buvo didesnė įvairovė, bet šiemet dvimetės nakvišos kad puolė augti į aukštį, tai visi kiti augalai tarp jų lapijos pasislėpė: ieškai kaip adatų šieno kupetoj, - aha, bitkrėslė, kraujažolė, naktižiedė, dobilas... Reikės ten praravėti, jaučiu. Nors nakvišos žydi gražiai:)
Na, o šitas augalas jau nužydėjo ir, o stebukle, užmezgė! Kodėl stebuklas? Nes tai ne įprasta žemuogė, ne braškė ir ne koks ten hibridas, o aukštoji žemuogė, kitaip dar muskusinė braškė, kitaip dar - liaudiškai - piliakalnių žemuogė. Ko gero, šitas vaikystėj radę, ir vadindavom sulaukėjusiom braškėm. Niam nam. Bet jau labiau jos - nesunamėjusios žemuogės;) Žydi gražiai, stambiais žiedais, bet dera retai. Bent jau viena užsimezgė. Gal paliks man paukščiukai ir vabaliukai paragauti.
Sodą aplankė marmurinis auksavabalis, Raudonosios knygos atstovas.