Skrebinam-2
Kaip tarta, taip padaryta, pavyko Skrebio pažintiniu taku pasivaikščioti antrą kartą, jau pavasariui peršokus į antrą pusę.
Kaip ir anksčiau, žmonių pasitaikė, bet su Vilniaus apylinkių takais nepalyginsi. Tik tas kaukių reikalas kiek juokingas, - pvz., taku ateina šeima, vienas, matydamas kitus žmones, kaukę užsismaukia, kitas ne, trečias visai be jos... Arba dar variantas, žmogus kaukinėjimą niekina, bet būgštauja, kad atsisėdus ant suoliuko, galima pasigauti virusą. Užpakaliu??
(Jei ką, tebesilaikau nuomonės, kad miške kaukės daro daugiau žalos nei naudos:))
Gerai, dabar apie gamtą:)
Pražydo geltoni vėdrynai (vilnotieji, kašubiniai), kvapieji lipikai (balti žiedukai), tebežydi pavasarinis pelėžirnis ir baltažiedė plukė, pavasarinė raktažolė, paprastoji kiaulpienė. Beje, mačiau sąrašą gal iš 30 rūšių, atseit, tiek iš tiesų yra kiaulpienių LT. Genetikai patyrinėjo ir nusprendė. Tik kad jos iš išorės praktiškai nesiskiria, ir, neabejoju, visos tarpusavyje kryžminasi. Gūžt.
Jau ir pakalnučių metas atėjo, kol kas šiltuose šlaituose...
Geltona - puriena. Baltas pūkas - šalpusnio. Balti žiedeliai - krūmokšninės žliūgės.
Bet gražiau, kai šių žliūgių visą pievelę miške randi:)
Toks žliaugtiškas tas pavadinimas, žliūgė, iškart neigiamai nuteikia. Jos turi giminaitę glažutę (ne r, o tikrai l). Va čia jau švelnesnis vardas...
Mošos piliakalnis ir jo pieva su raktažolėmis ir kiaulpienėmis.
Vikšrai išgraužė kažkokius personažus. Matau žmogeliukų, kiškį, buožgalvį...
Skroblai. Labai nemūsiško stoto medžiai.
Dar galima rasti pasislėpusių...
Skrebio ežeras.
Geltona ir violetinė.
O šiaip tai įdomu, tiek stengiasi apželdintojai, sodų dizaineriai, paprastieji sodininkai, kad gėlynas atrodytų ne erzinančių spalvų, ne monotoniškas, ne per margas, ne per raudonas, ne per mėlynas etc. O gamta nieko nederina, jai visados gerai išeina.