Jau daug metų, kaip man nusišvilpt ant švenčių. Ypač valstybinių, kalendorinių, o daugeliu atveju - ir artimojo rato. Ar aš nedžiugus žmogus, ar nemėgstu patriotinių uraaaa, ar per daug oficialių sveikinimų gyvenime rengiau, ar kas yra. Ar savadarbio dzinbudizmo atgarsis. Ar per didelis praktiškumas, pvz., surinkti keletą ne savo paliktų šiukšlių gamtoje ar lankyti vienišus senukus man atrodo 100 kartų puikiau negu pamosuoti vėliavėle per šventę arba pagiedoti ant piliakalnio. Ar tai baimė tapti minios dalimi, nes kartą jau buvau, kai mokykloje ėjom į protesto mitingą, tą jausmą gerai pamenu ir bijau jo būtent dėl to, kad ne vien pyktis, bet ir entuziazmas bei pakylėjimas yra sunkiai valdomi dalykai (pamenu ne vien skanduotes, bet ir kaip skriejo akmenys - oi, kaip lengva minią paskatinti).
Ir... man netgi juokingi tie proginiai sveikinimai feisbukų profiliuose. O kai kam jie netgi, atrodo, privalomi, negali nepasveikinti, neužsidėti kokio nors rėmelio, nes tave, matomą žmogų, palaikys NEpatriotu:D Vau, kokia laisvė. Ne, aš nepuolu jų komentuoti, nors ten net nuomonės būna iš piršto laužtos, pvz., kad yra kažkoks kokybinis skirtumas tarp 30-mečių ir kiek vyresnių. Pažiūrėkit atvirom akim į jaunimą, - jo kaip buvo visokio, taip ir yra. Jaunimas - ne vien plataus akiračio studentai ir pažangūs tėveliai. Tai ir nepriklausomybėje gimę buduliukai:))) Tai ir šiukšlintojai, ir kamuotojai, ir prievartautojai. Putino garbintojų netgi rastumėt, ir nemažai.
Todėl šiemet nieko nesveikinu, jūsų irgi. Bet niekam ir netrukdau švęsti, žinoma:) Pamačius žmones su vėliavėlėm, net nusišypsočiau. O paskui pagalvočiau, kad geriau užsiimkit kokiu naudingesniu darbu:)))
P.S. Esu buvus prieš gal 15 metų Batūros vedamoj ekskursijoj nuo Signatarų namų iki Rasų kapinių, tik per Vasario 16. Vietomis buvo juokinga, vietomis linksma, bet visai nieko. Bet to vieno karto ir užteko. Gal visiems reikia kartą kur nors padalyvauti. O gal kažkam smagu tradicijos, nuo to pasikrauna energijos kitiems darbams. Na, tai tik rodo, kad žmonės skirtingi...