Po šimts bliūdų
Įskilo senasis troškinimo dubuo, didokas toks, gana lėkštas, su dangčiu, iš akmens masės. Glazūruotas. Įskilo taip palei dugną puslankiu, ir matosi jau ir iš kitos pusės, nors niekas nebėga kiaurai. Tačiau iškilo vizija, kaip būtų nesmagu, jei keliant indą, pilną burbuliuojančios mėsos, tas dugnas atitrūktų ir viskas ūžt ant kojų...
Tad indas buvo padėtas matomoj vietoj, kad nepasimirštų, jog reikia naujo. Iš Kaziuko atkeliavo naujas, irgi „Jiesios“, nelabai gražios spalvos - murzinai rožinis - bet bala nematė. Paėmiau tą senąjį ir galvoju, ką su juo daryti. Dar nesudužo gi. Kaip išmesti? O ir į vamzdį netilps, jei norėtum išmesti, reikia nešti į konteinerį už 100 metrų. Jei galėčiau auginti gėles, išeitų puikus indas sukulentams ar kokioms samanoms. Jei būtų už lango sodybos kiemas, pastatyčiau kaip girdyklę paukščiukams. Bet nei auginu, nei sodyba. Ir staiga tokia mintis: gal imti ir numesti tą dubenį ant žemės, suskils - ir problemos neliks.
O tada pagalvojau, kad liks žymė ant linoleumo. Ir padėjau atgal ant stalo. Reikia pamąstyti porą dienų, atsisveikinti:)