Praeitis. Ačiū, keliaujam toliau.
Šiandien (ir vėl planai pasisuko ne taip, kaip galvojau, ir vėl viskas išėjo savaip, ir vėl niekas nėra neprasminga) aš supratau, kokia jaučiuosi laisva nuo savo praeities. Prasikuitus po dėžes su senais laiškais, nuotraukom, piešiniais, eilėraščiais... Rodos, tai visai kažkieno kito gyvenimas. Kita vertus, taigi būtent tavo. Bet tu jau ne tas. Tu jau ne ten. Padėkoji, įprasmini. Ir žengi tolyn. Tiek daug visko dar yra patirti, pamatyti, sužinoti. Natūraliai, visa savo esybe nesinori, net gaila gaišti laiką raudoti palinkus prie laiškų. Nėra ko raudoti. O anksčiau juk būdavo. Pamažu išmokau atsiskirt. Šių metų pačios pradžios įvykiai tai gali patvirtinti. Įsimintinas pajautimas, įsimintinos šios valandos.
Tenebūnie tai palaikyta anarchišku nuneigimu savo šaknų, savo pačios patirties. Visa, kas vyko, vyko ne beprasmiškai, tik kiek gaila, kad tada dar nemokėjau visame tame sudalyvauti sąmoningai, o tiesiog blaškiaus pasku isavo emocijas ir įspūdžius, lyg lapelis. Kažin, ar dabar daug "geriau" jau viską suprantu ir patiriu... Bet kuriuo atveju, tai jau kitaip. Kažin, kaip ši diena atrodys, kai į ją žvelgsiu iš šuolio į "užporyt". Bet juk, hey, come on, nėra net ir laiko. Vientisumas. Vienai akimirkai buvau pajautusi, žinau, kad tikra. Tik nemoku nuolat.
Vargas, kaip sunku abstrahuoti, nesikapstant prie konkretybių... O to daryt viešoj erdvėj nenoriu. Autentika, kad ją kur... Gražių švenčių visiems.