Ugnė+Martynas
Na ką, fotografavau fotografavau, darbus jauniesiems jau atidaviau, o savo ruožtu nutariau papostinti my personal favs. Su svečiais irgi yra man fainų kadrų, bet nenorėdama kokio nors ten teisių pažeidimo, nededu (jaunieji nuotraukas su jais postinti leido) :)
Šiaip jau taip kad vestuvių tai nelabai fotografuoju, vos keletą kartų gyvenime teko, tik pažįstamų, bet šįkart pakvietė per draugę (jaunasis - jos pusbrolis), kuriai patiko jos vestuvių fotkės, kurias daryti teko garbė man. Jaunieji - mano bendraamžiai (bent jau nuotaka, beje, susitikus paaiškėjo, kad iš mano paralelinės klasės - atpažinom viena kitą), abu tikri fainuoliai :)) Jie norėjo nestandartinių nuotraukų, ne"sustatytų" ir ne "prie berželių", ir ne įkyraus vadovaujančio senio fotografo (džeez, per būtent šias vestuves Užutrakyje prisižiūrėjau tokių, kad... man tai tikrai visą šventę toks "vadas" suknistų. Eina iškėlęs kažkokią baltą lazdą priekyje, "Everyone follow me! Now do this, now do that!" - atsiknisk!, pasakyčiau aš tokiam. Nežinau, gal jie ir kokį rezultatą gerą gauna, nemačiau negirdėjau, bet man svarbu ir pats fotografavimo procesas. Fotografas turi tau tikti, "lipti". Pasifotkint yra įvairių galimybių, tačiau per tokią ypatingą šventę pernelyg į akis nelįsti, gaudyti daugiau natūraliai, su tam tikrais savais pasiūlymais be abejo, bet ne primygtinais, galbūt labiau kontroliuoti per bendras nuotraukas, bet daugiau leisti šventei plaukti savo vaga - tokia mano nuomonė, koks turi būti vestuvių fotografas). Vestuvės buvo labai mielos, laisvos, paprastos. Patiko fotografuoti (išskyrus tai, kad vakare peršalau rėpliodama paskui poras po šlapią žolę ir susirgau). Galbūt būčiau norėjus daryti dar daugiau variantų, kadrų, bet, kaip sakiau, forsuoti nenorėjau. Vieniem per vestuves svarbiau iki mirties prisifotkint, kitiem - išgyventi savo šventę; aš gi palaikau antruosius. Nežinau, kiek realiai man pavyko įgyvendinti jaunųjų pageidavimus, bet turim dabar jau tai, ką turim, ta proga ir žiūrim :)
Ugnės ir Martyno vestuvės
2007 07 28
