Lomkės
Kas vyksta darbų pasaulyje? Kiekvieną kartą, kai man potencialus arba esantis darbdavys užduoda klausimą, kas man svarbu darbinėj aplinkoj, visada leidžiu suprast, kad man svarbu, kokie žmonės mane supa. Bijau, kad atėjus į darbą nenorėsiu, negalėsiu žiūrėt į kažką, o tuo labiau bendrauti. Kaip rodo praktika, man pavyksta susidraugauti su... net nežinau kaip pavadinti, gal "sunkiais" žmonėmis, na bent jau galiu garantuoti, kad geriau sunkus, nei idiotas. Šiandien supratau visai paprastą dalyką - tikriausiai didžioji dauguma žmonių nori, kad juos suptų "tinkami" kolegos ir patys stengiasi arba būti draugiški, arba nesimaišyt po kojom. Turbūt daugumoje darbų taip.
Matyt, man pirmas darbas šoką įvarė, kai laviravau tarp minutiniu greičiu besikeičiančių kolegų nuotaikų, pradedant saldumu, baigiant isterikom.
Mano vyras, super duper kompų specialistas, nuolat sugadina savo kompą ir nuolat lindi juodojoj terminalinėj skylėj. Kažkada jo kompe laikiau nuotraukas, manydama, kad pas jį saugiau bus. Aha...kaip pradingo fotkės, taip jau porą mėnesių jos kažkur:)) Galėčiau sakyt, kad jis jaučia malonumą gadindamas :))) o paskui vėl konstruodamas:)
Bet tokie dalykai labai puikūs. Aš irgi greičiau mokausi, kai pačiai tikrai reikia kažką padaryti, o ne kai inscenizuoju besimokydama.
Matyt, man pirmas darbas šoką įvarė, kai laviravau tarp minutiniu greičiu besikeičiančių kolegų nuotaikų, pradedant saldumu, baigiant isterikom.
Mano vyras, super duper kompų specialistas, nuolat sugadina savo kompą ir nuolat lindi juodojoj terminalinėj skylėj. Kažkada jo kompe laikiau nuotraukas, manydama, kad pas jį saugiau bus. Aha...kaip pradingo fotkės, taip jau porą mėnesių jos kažkur:)) Galėčiau sakyt, kad jis jaučia malonumą gadindamas :))) o paskui vėl konstruodamas:)
Bet tokie dalykai labai puikūs. Aš irgi greičiau mokausi, kai pačiai tikrai reikia kažką padaryti, o ne kai inscenizuoju besimokydama.