(no subject)
Aš kartais pagalvodavau, kodėl žmonės būna susimąstę tada, kai norisi, kad jie būtų "pakvaišę" ar kitokios nuotaikos (arba ne tai kad norisi, o juos supanti aplinka turėtų sukelti kitokią jų būseną), arba kodėl jie pykteli, jei einant juos užkalbina koks nors reklamščikas, arba kodėl darbe jiems būna nedarbinė nuotaika, arba kodėl kartais jie nedaro to, ką šiaip labai labai mėgsta daryti.
Ir supratau, kad žmonėms reikia laiko "persijungti". Pvz. prieš kokį nors darbinį susitikimą žmogus gali ruoštis tam psichologiškai, galvoti apie tą susitikimą, pagalvoti, ką pasakys, kai tik ateis klientas, apgalvoti savo poziciją ir t. t. Ir pasirodžius klientui ar bet kam kitam, su kuo bus susitikimas, žmogus jau yra tam nusiteikęs, jis toje nuotaikoje ir "viskas vyksta natūraliai". Tuo tarpu kartais visai nesinori nei susitikimo arba sėdint namie ir laukiant svečių jau nebesinori, kad jie ateitų, nes esi visai kitokioje būsenoje - nusiteikęs pabūti vienas, nes kažką galvoji, nusiteikęs pabūt su mylimuoju, nes romantiška nuotaika, supykęs ant kažko ir pan. ir todėl gali pasidaryti tam tikra prasme pikta, ko tie svečiai ateina ir pan. Taigi, kažką darant, kažkaip keičiant aplinkybes (susitinkant su kažkuo, veikiant su žmogum tam tikrą dalyką, nors prieš tai veikei kažką kitą), turi save paruošti - kartais tam reikia daugiau laiko, kartais mažiau, ir jei aplinkybės pasikeičia nespėjus savęs paruošti (arba net neruošiant visiškai, nes viduj būnant vienam arba veikiant kažką konkrečiai, taip gerai tuo metu yra, kad nesinori nieko kito), tuomet susierzini, nesinori to kažko veikti ir pykteli kažko, nors iš esmės įsijausti į tą kažką naują visai nebūtų sunku.
Ir jei aš kartais kažko pykteliu arba pradedu kabinėtis prie smulkmenų (kai iš tikro esmė yra visai ne jose), tai nebūtina priimti rimtai, nes tai gali būti tiesiog savęs nenuteikimas tam ir tas pykimas arba kabinėjimasis gaunasi visiškai neteisingas prieš žmogų, su kuriuo taip darai, ir tas žmogus gali susinervinti kažkiek ar pan., bet nereikia to daryti!!!! Xe, čia turbūt ką tik nuskambėjo atsiprašymas M :)
Viskas, ką čia parašiau, buvo rašyta kaip apie "žmones", kas nors gali tai pritaikyti "moterims", bet iš tikro tai čia tiesiog mano pačios savęs analizė ir gali niekaip neatitikti visų kitų žmonių.
O laumaras dabar gali suprasti, kodėl mums būnant Prahos centrinės aikštės knygyne (kai jis prisijungė prie manęs knygyno kavinukėje ir pasakė, kad man kažkas šiandien nelabai gerai, o aš atsakiau, kad viskas labai puikiai šiandien), buvau kaip apdujusi, buvau visiškai savyje ir nebendraujanti - aš tiesiog mėgavausi savo vidinėmis būsenomis, taip kad sorry už nebendravimą, Laurynai, nenorėjau dirbtinai sau nuotaikos perkurti :)
Ir supratau, kad žmonėms reikia laiko "persijungti". Pvz. prieš kokį nors darbinį susitikimą žmogus gali ruoštis tam psichologiškai, galvoti apie tą susitikimą, pagalvoti, ką pasakys, kai tik ateis klientas, apgalvoti savo poziciją ir t. t. Ir pasirodžius klientui ar bet kam kitam, su kuo bus susitikimas, žmogus jau yra tam nusiteikęs, jis toje nuotaikoje ir "viskas vyksta natūraliai". Tuo tarpu kartais visai nesinori nei susitikimo arba sėdint namie ir laukiant svečių jau nebesinori, kad jie ateitų, nes esi visai kitokioje būsenoje - nusiteikęs pabūti vienas, nes kažką galvoji, nusiteikęs pabūt su mylimuoju, nes romantiška nuotaika, supykęs ant kažko ir pan. ir todėl gali pasidaryti tam tikra prasme pikta, ko tie svečiai ateina ir pan. Taigi, kažką darant, kažkaip keičiant aplinkybes (susitinkant su kažkuo, veikiant su žmogum tam tikrą dalyką, nors prieš tai veikei kažką kitą), turi save paruošti - kartais tam reikia daugiau laiko, kartais mažiau, ir jei aplinkybės pasikeičia nespėjus savęs paruošti (arba net neruošiant visiškai, nes viduj būnant vienam arba veikiant kažką konkrečiai, taip gerai tuo metu yra, kad nesinori nieko kito), tuomet susierzini, nesinori to kažko veikti ir pykteli kažko, nors iš esmės įsijausti į tą kažką naują visai nebūtų sunku.
Ir jei aš kartais kažko pykteliu arba pradedu kabinėtis prie smulkmenų (kai iš tikro esmė yra visai ne jose), tai nebūtina priimti rimtai, nes tai gali būti tiesiog savęs nenuteikimas tam ir tas pykimas arba kabinėjimasis gaunasi visiškai neteisingas prieš žmogų, su kuriuo taip darai, ir tas žmogus gali susinervinti kažkiek ar pan., bet nereikia to daryti!!!! Xe, čia turbūt ką tik nuskambėjo atsiprašymas M :)
Viskas, ką čia parašiau, buvo rašyta kaip apie "žmones", kas nors gali tai pritaikyti "moterims", bet iš tikro tai čia tiesiog mano pačios savęs analizė ir gali niekaip neatitikti visų kitų žmonių.
O laumaras dabar gali suprasti, kodėl mums būnant Prahos centrinės aikštės knygyne (kai jis prisijungė prie manęs knygyno kavinukėje ir pasakė, kad man kažkas šiandien nelabai gerai, o aš atsakiau, kad viskas labai puikiai šiandien), buvau kaip apdujusi, buvau visiškai savyje ir nebendraujanti - aš tiesiog mėgavausi savo vidinėmis būsenomis, taip kad sorry už nebendravimą, Laurynai, nenorėjau dirbtinai sau nuotaikos perkurti :)